Lietuvių kalbos sintaksės mokslas pradedamas kurti D. Kleino „Gramatica Litvanica“ (1653), P. Ruigio (1747), A. Šleicherio (1856) ir F. Kuršaičio (1876) gramatikose. Dabartinės lietuvių kalbos sintaksės pagrindus padėjo J. Jablonskis „Lietuvių kalbos sintaksėje“ (1911) ir darbe „Linksniai ir prielinksniai“ (1928).
Nuo XX a. antros pusės imta intensyviau nagrinėti paskirus sintaksės dalykus. Taikant deskriptyviosios sintaksės principus, aprašyti žodžių junginiai (Č. Grendos, V. Labučio ir kt. darbai), linksnių ir prielinksnių vartojimas (J. Kilius, A. Laigonaitė, E. Valiulytė, J. Šukys), sakinio dalys (Z. Dumašiūtė, A. Ružė, A. Valeckienė, V. Sirtautas ir kt.), sakinio tipai (J. Balkevičius, V. Vaitkevičiūtė ir kt.), sudėtiniai sakiniai (V. Būda, A. Piročkinas), jungtukų vartojimas (J. Žukauskaitė), įterptiniai vienetai (G. Akelaitis), junglumo ir valentingumo reiškiniai (N. Sližienė, E. Geniušienė, D. Tekorienė ir kt.), pateikti teksto sintaksės metmenys (V. Sirtautas ir Č. Grenda), išdėstyti funkcinės gramatikos principai (A. Valeckienė), prisiliesta prie istorinės sintaksės reikalų (V. Ambrazas).
Atskirai minėtini Lietuvių kalbos katedros sintaksės specialistų darbai, nuo kurių atsispiriama nagrinėjant įvairius sintaksės klausimus. 1963 m. J. Balkevičius apgynė filologijos mokslų kandidato laipsnio disertaciją „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė“, kuri yra pirmas išsamus mokslinis lietuvių kalbos sintaksės klausimų nagrinėjimas. Čia naujai aptariami sakinio predikatyvumo, modalumo, žodžių ryšių, žodžių junginių ir kt. klausimai. J. Balkevičius pateikė išplėstus sakinio ir sakinio dalių apibrėžimus, savitai suvokė įterpinius ir prijungiamųjų sakinių struktūrinius tipus. „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė“ daugiau kaip 20 metų buvo pagrindinis šios srities vadovėlis aukštosiose Lietuvos mokyklose. Vėliau naujus sintaksės tyrinėjimus J. Balkevičius apibendrino ir išplėtojo antroje stambioje studijoje „Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė“ (1998).
Profesoriaus V. Labučio darbuose vyrauja funkcinės gramatikos principai. Svarbiausias veikalas – „Lietuvių kalbos sintaksė“ (2 dalys, 1994; 2 leid. – 2002 m.). Čia šalia tradicinių temų – sintagminių santykių ir žodžių junginių, sakinio ir jo tipų, sakinio dalių – pridedamas teksto gramatikai skirtas skyrelis. Kiekvienoje dalyje atitinkami sintaksės faktai apibūdinami trimis aspektais: struktūros, formaliuoju ir semantikos (kartais skyrium – ir funkciniu aspektu). V. Labutis yra akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (t. 2–3, 1971–1976), taip pat „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ (1994; 2005) vienas autorių.
Katedroje yra dirbę ir „Lietuvių kalbos gramatikos darbų“ autoriai – docentas A. Judžentis (katedrai vadovavęs 2007–2009 m.) ir profesorius A. Holvoetas. „Gramatikos darbų“ tikslas – remiantis šiuolaikiniais kalbotyros metodais, atnaujinti teorinius lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimo pagrindus. Esminiai naujai kuriamos gramatikos aspektai išdėstyti straipsnių rinkiniuose: „Sintaksinių ryšių tyrimai“ (red. A. Judžentis ir A. Holvoet; 2003) ir kt., taip pat pavieniuose straipsniuose. Paminėtina A. Judženčio parengta metodinė priemonė „Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos“ (2012), kurioje glaustai pristatomi lietuvių kalbotyroje įsigalėję ir naujesni mokslo literatūroje paskelbti požiūriai į gramatines giminės, skaičiaus, linksnio ir kt. kategorijas.
Šiuo metu katedroje sintaksės klausimais domisi E. Jasionytė-Mikučionienė, probleminiais punktuacijos ir ortografijos aspektais – L. Laužikas. Moksliniuose straipsniuose E. Jasionytė-Mikučionienė daugiausia dėmesio skiria modalinėms konstrukcijoms, diskurso dalelytėms, taip pat komplementiniams ir adverbialiniams sakiniams.
Balkevičius Jonas 1963, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla
„Ši „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė“ yra pirmasis bandymas pateikti pilnesnį visos sintaksės kursą, kuriame būtų kiek plačiau ir giliau patyrinėti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos žodžių gramatiniai santykiai sakinyje, žodžių junginių ir sakinių sudarymo dėsniai.
Autorius, rašydamas šią sintaksę, visų pirma rėmėsi įžymiojo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio darbais, kurių pavyzdžiu buvo rašomos ir visos kitos iki šiol išleistos lietuvių kalbos sintaksės. Vis dėlto skaitytojas čia ras ir ką naujo, nes platesnis įvairių sintaksinių reiškinių nagrinėjimas pasirodė neįmanomas palyginti siauruose vidurinei mokyklai skirtos tradicinės gramatikos rėmuose.“
J. Balkevičius, iš kn.: Balkevičius J. 1963, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, p. 3.
Labutis Vitas 1998, Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Visą vadovėlį sudaro platus „Įvadas“ ir trys pagrindinės dalys: „Sintagminiai santykiai ir žodžių junginiai“, „Sakinys ir sakinių tipai“ ir „Sakinio dalys“ su pabaigoje pridedamu teksto gramatikos pobūdžio skyreliu „Autorinė ir neautorinė kalba“ ir dar kalbos praktikos dalelė – „Skyrybos pagrindai“. Kiekvienoje dalyje atitinkami sintaksės faktai apibūdinami pirmiausia trimis aspektais: struktūros, formaliuoju ir semantikos (kartais skyrium – ir funkciniu aspektu).
Pirmoje dalyje daugiau aiškinami sintagminiai žodžių santykiai ir žodžių junginių semantika, nes pagal gramatinę raišką mūsų žodžių junginiai išsamiai aprašyti akademinėje tritomėje gramatikoje. Nemaža dėmesio skiriama sakinio sampratai, naujai formuluojama sakinio predikatyvumo samprata. Sakinio dalių aprašas nukeltas po sakinių tipų – tai rodo ir šiokį tokį skeptiškumą dėl šių gramatinių kategorijų, nors, antra vertus, motyvuojama, jog atsisakyti sakinio dalių netikslinga.“
V. Labutis, iš kn.: Labutis V. 1998, Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 4–5.
„1966 m. V. Labutis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, iš pradžių Kauno vakariniame fakultete – lietuvių kalbos sintaksę lituanistams ir žurnalistams, praktinę lietuvių kalbos stilistiką, bendrąjį lietuvių kalbos kursą bibliotekininkams ir būsimiems pradinių klasių mokytojams, ten 1968–1972 m. ėjo katedros vedėjo pareigas. 1972 m. pradėjęs dirbti Lietuvių kalbos katedros docentu, V. Labutis daugiausia gilinosi į lietuvių kalbos sintaksės problemas. Didžiausią dėmesį skyrė žodžių junginiams, paskui bendriesiems sintaksės dalykams. Sintaksės klausimais yra parašęs ir išspausdinęs keliolika straipsnių „Kalbotyroje“, „Baltistikoje“, „Kalbos kultūroje“, išleidęs atskirų knygų. Jo fundamentinė knyga „Lietuvių kalbos sintaksė“ yra susilaukusi trijų leidimų (1994, 1998, 2002). Knygoje daugiausia plėtojama ir naujai argumentuojama nuo J. Jablonskio laikų įsigalėjusi tradicinės lietuvių kalbos sintaksės kategorijų samprata, tačiau tradicinę sintaksę autorius papildo kitų mokyklų, kitų krypčių išvadomis, iškelia kelis alternatyvinius sprendimus.“
R. Koženiauskienė, iš kn.: Vidžiūnaitė E. 2002, Vitas Labutis. Bibliografijos rodyklė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 7–8.
Judžentis Artūras 2012, Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Knygoje nagrinėjamos lietuvių gramatinėmis priemonėmis perteikiamos reikšmės, t. y. gramatinės semantikos dalykai. Lietuvių kalbotyroje juos aptarti įprasta morfologijos rėmuose. Tačiau gramatinių kategorijų tematika niekaip į šiuos rėmus netelpa. Gramatinės kategorijos apima semantikos, morfologijos, sintaksės, o kartais ir pragmatikos lygmenis. Tiesa, kategorijos gerokai viena nuo kitos skiriasi: vienos apima didesnį, kitos mažesnį reikšmių pluoštą, vienų raiška išsitenka kaitybinės morfologijos srityje, o kitos išeina ir į darybinės morfologijos, net sintaksės sritis. Kalbos gramatinę sandarą nagrinėjant atskirais lygmenimis, morfologinės kategorijos arba išskaidomos į dalis (taip iš akių išleidžiant sudėtingo reiškinio visumą), arba tik trumpai paminimos prie nagrinėjamų morfologijos ar sintaksės reiškinių. Tai paskatino jas panagrinėti atskirai, kaip santykinai savarankišką tyrimo objektą.“
A. Judžentis, iš kn.: Judžentis A. 2012, Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 9.