Tarpusavyje glaudžiai susijusios lingvistikos sritys – kalbos istorija ir dialektologija – Lietuvių kalbos katedros mokslininkų tyrimo baruose visada užėmė svarbią vietą. Katedros veiklos pradžioje lietuvių kalbos dialektologiją dėstė J. Senkus, baigęs dar Kaune organizuotus J. Gerulio dialektologijos kursus ir apgynęs disertaciją „Pazanavykio kapsų tarmė“ (1955), o kalbos istoriją – J. Kruopas, savo disertacijoje tyręs M. Petkevičiaus raštų leksiką (1951). Deja, tiek Senkus, tiek Kruopas netrukus buvo išguiti iš universiteto. Tarmių tyrimo svarbą ir sąsajas su fonologine sistema rodo ir ginamos disertacijos (Grinaveckis V., „Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida“ (1956). Iki 1973 m., kai išaugusi ir sustiprėjusi Lietuvių kalbos katedra buvo padalyta į dvi: Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos, kalbos istorijos srityje produktyviai dirbo J. Kazlauskas („Lietuvių kalbos istorinė gramatika, 1968), V. Mažiulis („Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai: deklinacija“, 1970). J. Kabelka, disertaciją apgynęs iš K. Donelaičio raštų leksikos (1964), vėliau parašė pirmąjį baltų filologijos vadovėlį aukštosioms mokykloms lietuvių kalba „Baltų filologijos įvadas“ (1982). Iki 1988 m. Lietuvių kalbos katedroje dirbęs J. Palionis sėkmingai darbavosi rašytinės lietuvių kalbos istorijos baruose („Lietuvių literatūrinės kalbos istorija“, 1979; „Lietuvių literatūrinės kalbos istorijos įvadas“, 1964; 1976). Taip pat bendrosios kalbotyros ir kalbos istorijos srityse darbavosi ir R. Venckutė, 1972 m. Maskvos Lomonosovo universitete apgynusi disertaciją iš balsių kaitos ir vėliau, kartu su Z. Babickiene, parengusi vadovėlį „Kalbos mokslo pagrindai“ (2013). Bene geriausiai ir produktyviausiai dialektologijos ir kalbos istorijos (istorinės gramatikos) disciplinas sugebėjo suderinti iš J. Senkaus dialektologijos barą perėmė Z. Zinkevičius, pradėjęs dėstyti ir discipliną, kurios pats nebuvo klausęs – lietuvių kalbos istorinę gramatiką, o kiek vėliau ir dialektologijos, ir kalbos istorijos klausimus ėmęs tirti A. Girdenis (Girdenis A., Zinkevičius Z., „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“, 1966; Zinkevičius Z., „Lietuvių dialektologija“, 1966; Zinkevičius Z., „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“, 1–2, 1980, 1981; Girdenis A., „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“, 1971; Girdenis A., „Kalbotyros darbai“, 1–3, 1988–2000). Šie mokslininkai ne tik sukūrė ir sustiprino tradicinės ir struktūrinės dialektologijos bei istorinės gramatikos paradigmas, bet ir išugdė visą būrį kalbos istorikų ir dialektologų. Kalbos istorijos ir dialektologijos tyrimų tradicija Lietuvių kalbos katedroje nėra nutrūkusi: dabar ją tęsia G. Judžentytė-Šinkūnienė, E. Švageris, V. Kardelis.
Kabelka Jonas 1982, Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas
„Čia leidžiamas „Baltų filologijos įvadas“ rašytas vadovaujantis programa, pagal kurią šis dalykas jau daug metų dėstomas Vilniaus V. Kapsuko universitete. Vienas kitas vadovėlio vartotojas ar šiaip skaitytojas galbūt pasiges čia skyriaus apie žymesniuosius baltų kalbų tyrinėtojus. Šio skyriaus atsisakyta sąmoningai: pirma, tų „žymesniųjų tyrinėtojų“ yra palyginti gana daug ir, plačiau aprašinėjant tiek juos pačius, tiek jų darbus, skyrius išeitų neproporcingai didelis, o skiriant jiems vos po keletą eilučių, naudos būtų ne per daugiausia; antra, daug plačiau ir geriau, negu tai būtų galima padaryti čia, apie juos ir jų darbus parašyta A. Sabaliausko knygose: „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija“ (I d. 1979, II d. 1982) ir „Žodžiai atgyja“ (II papildytas leidimas 1980).
Tobulų darbų nėra. Vienokių ar kitokių trūkumų, be abejo, bus neišvengta ir šiame darbe, ypač todėl, kad čia liečiami įvairių mokslo sričių – archeologijos, istorijos, kalbotyros, tautosakos, literatūros – dalykai. J. Endzelynas savo „Baltų filologijos įvado“ pratarmėje yra pareiškęs pageidavimą, kad „trečią tokį „Įvadą“ parašytų geras lietuvių ir latvių literatūros ir folkloro žinovas“. Manyčiau, kad tikrai gerą tokį „Įvadą“ galėtų parašyti trys autoriai: istorikas, kalbos istorikas ir literatūros istorikas.“
J. Kabelka, iš kn.: Kabelka J. 1982, Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas, p. 3–4.
„Labai malonus ir tas faktas, kad pirmąjį „Baltų filologijos įvadą“ lietuvių kalba parašė mūsų filologas, kuriam pačiam šią discipliną dėstė žymiausias mūsų laikų baltistas Janis Endzelynas.“
A. Sabaliauskas, iš rec.: Sabaliauskas A. 1985, J. Kabelka. Baltų filologijos įvadas, Baltistica 21(2), p. 206.
Kazlauskas Jonas 1958, Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas, Vilnius: Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas
Parašyti tokio pobūdžio ir tokio užmojo darbą visai be trūkumų bei ginčytinų teiginių, tur būt, neįmanoma. Techninių netikslumų, loginių prieštaravimų, neišbaigtų formulavimų gal ir galima buvo išvengti, bet dabartiniu metu, kol mūsų tarmės ir senieji raštai tebėra tik apgraibomis patyrinėti, daug geresnę istorinę lietuvių kalbos gramatiką kažin ar pavyktų kam parašyti. Nesuklysim, tur būt, pasakę, kad tuos suminėtus trūkumus atsveria kūrybinė autoriaus mintis, mokslinė drąsa, pastangos nepasitenkinti paviršutinišku empirizmu ir ieškoti moksle naujų kelių ir problemų. Vien todėl ši knyga yra ir, be abejo, ilgai dar liks vienu iš įdomiausių ir žymiausių lituanistikos veikalų. Todėl lieka tik apgailestauti, kad daugiau knygų Jonas Kazlauskas jau nebeparašys…“
A. Girdenis, V. Žulys, iš rec.: Girdenis A., Žulys V. 1972, J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Baltistica 8(2), p. 193–202.
„Jonas Kazlauskas gimė 1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionių kaime (Prienų raj.) valstiečių šeimoje. 1949 m. baigęs aukso medaliu Prienų gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, kurį baigė 1954 m., įgydamas filologo lituanisto specialybę. Kaip gabus ir darbštus kalbininkas, paliekamas Universiteto Lietuvių kalbos katedros aspirantu. Už monografiją „Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas“ Jonui Kazlauskui 1958 m. suteikiamas filologijos mokslų kandidato laipsnis. 1967 m. jis – pirmasis iš Tarybų Lietuvos kalbininkų – sėkmingai apgynė filologijos mokslų daktaro disertaciją, vėliau (1968 m.) išėjusią atskira knyga „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“.“
V. Mažiulis, iš str.: Mažiulis V. 1971, Jonas Kazlauskas, Baltistica 7(1), p. 7.
„Linksniavimo tipų skaičiaus mažėjimas, jų unifikacijos procesas indoeuropiečių kalbose vyko ir vyksta. Semantiniai pagrindai, pagal kuriuos daiktavardžiai grupavosi į įvairius linksniavimo tipus, dėl anksti įvykusių pakitimų išnyko. Determinantai / kamiengaliai, buvę kažkada produktyvios darybinės priesagos / labai seniai dėl įvairių fonetinių ir morfologinių procesų pasidarė neišskiriami. Jie taip susiliejo su linksnio galūne, kad dabar dažniausiai visai neįmanoma atpažinti senosios linksnio galūnės ar senojo kamiengalio balsio. Kamienas, kuris dar gana aiškiai skiriamas iraniečių kalbose, kitose indoeuropiečių kalbose jau nebeaiškus. <…>
Disertacijos tikslas ir yra nušviesti lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo unifikacijos procesą, išaiškinti priebalsinio, i-, u-linksniavimų nykimo etapus bei to nykimo priežastis. Dėl to disertacija susideda iš trijų pagrindinių dalių: 1/ Priebalsinio linksniavimo tipo nykimas, 2/ i-linksniavimo silpnėjimas, 3/ /i/u-linksniavimo nykimas.
Suprantama, kad ypač svarbią reikšmę čia įgyja giminingos kalbos ir senieji lietuvių kalbos paminklai, kurie leidžia žvilgtelėti į senesnę praeitį. Tuo tikslu sistemingai išrinkti reikalingi duomenys iš visų žinomų M. Mažvydo, B. Vilento, M. Daukšos, M. Petkevičiaus raštų, J. Bretkūno „Postilės“, „Biblijos“, K. Sirvydo žodyno ir „Punktų sakimų“, S. Vaišnoro „Margaritos Theologicos“, 1605 m. anoniminio katekizmo, D. Kleino „Maldų knygelės֧“ ir giesmyno, 1701 m. „Naujojo Testamento“, seniausiųjų lietuvių kalbos gramatikų / D. Kleino, K. Sapūno, T. Šulco, G. Ostermejerio, P. Ruigio, K. Milkaus ir kt. gramatikų/. Reikiamais atvejais panaudoti ir kitų vėlyvesniųjų raštų duomenys <…>.“
J. Kazlauskas, iš dis.: Kazlauskas J. 1958, Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemos paprastėjimas, Vilnius: Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas, p. 2–3.
Kazlauskas Jonas 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: leidykla „Mintis“
„Šio darbo uždavinys – išryškinti baltų kalbotyroje kai kuriuos naujus galimumus, atsiradusius pastaraisiais metais, pakitus pažiūrai į indoeuropiečių kalbų istoriją ir jos tyrinėjimo metodus. Pasitraukiant į praeitį tam tyrinėjimo etapui, kai priešistorinio indoeuropiečių kalbų periodo modelis buvo sutapatinamas su s. indų ir graikų kalbų modeliu, darosi aišku, kad nė viena indoeuropiečių kalba, išlikusi istoriniame periode, negali betarpiškai atspindėti bendraindoeuropiečių kalbos faktų. Vadinasi, vidinė atskirų indoeuropiečių kalbų priešistorinės būsenos rekonstrukcija dabar įgyja nepaprastai svarbią reikšmę.“
J. Kazlauskas, iš kn.: Kazlauskas J. 1968, Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: leidykla „Mintis“, p. 3.
„Nereikia, tur būt, įrodinėti, kad ši neseniai mirusio mūsų kalbininko Jono Kazlausko knyga – reikšmingas lietuvių ir apskritai baltų kalbotyros veikalas, kad ja pradedamas iš esmės naujas lietuvių kalbos istorinio tyrinėjimo etapas – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos ir tarmių lyginimo, nuo izoliuotų faktų istorijos – prie ištisų fonologinių ir gramatinių sistemų bei posistemių istorijos. Tai buvo aišku visiems nuo pat pirmųjų knygos pasirodymo dienų. <…>
Kruopas Jonas 1951, M. Petkevičiaus raštų leksika, Vilnius
„Mano disertacijos uždavinys – ištirti pirmojo reformatų / kalvinų / rašytojo M. Petkevičiaus Katekizmo / 1598 / kalbą, svarbiausia – leksiką.
Tyrinėjimo objektą pasirenkant mano vadovautasi šiais sumetimais. Pirma, PK yra vienas iš didesnių XVI amž. rašomosios kalbos paminklų, vėlai surastas / XIX amž. gale / ir iki 1947 m. / mano temos pasirinkimo data / maža, formaliai ir vienpusiškai tetyrinėtas. Antra, PK duoda nemaža medžiagos įvairioms XVI amž. lietuvių rašomosios kalbos problemoms kelti ir nagrinėti, ir jo neištyrus neįmanoma susidaryti pilno rašomosios kalbos kūrimosi ir vystymosi vaizdo XVI amž. ir vėliau. Trečia, PK savo apimtimi / 252 puslapiai lietuviško teksto / yra toks kalbos istorijos dokumentas, kurį galima aprėpti kandidato disertacijos apimtimi, išrašius visą tekstą į korteles / per 20.000 kortelių / ir tvarkant medžiagą gramatiškai / darbo įvade / ir leksiškai / pagrindinė, svarbiausioji darbo dalis /. Ketvirta, ties PK sustoti mane paskatino ir ta aplinkybė, kad PK lenkiški originalai ir lietuviški vertimai duodami pagrečiui, kas palengvina ir įneša šviesos į kalbos tyrinėjimą“.
J. Kruopas, iš dis.: Kruopas J. 1951, M. Petkevičiaus raštų leksika, Vilnius, p. II–III.
„Nuo 1941 m. J. Kruopas dirbo ir Vilniaus universitete. 1950–1951 m. vadovavo Lietuvių kalbos katedrai. Tiesą sakant, Lietuvių kalbos katedrai faktiškai J. Kruopas vadovavo jau nuo 1945 metų, nors oficialus katedros vedėjas tada buvo profesorius Juozas Balčikonis. Mat šis daugiausia buvo užsiėmęs „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimu, todėl beveik visas organizacinis katedros darbas tekdavo J. Kruopui. J. Kruopo iniciatyva buvo įsteigtas studentų mokslinis lietuvių kalbos būrelis, kuris padėjo išaugti ne vienam būsimajam žymiam lietuvių kalbos tyrinėtojui. <…>
1952 m. J. Kruopas apgynė kandidatinę disertaciją apie 1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksiką. Tai buvo pirmoji pokario metais Lietuvoje apginta lituanistinė disertacija. Disertaciją J. Kruopui teko ginti du kartus. Mat pirmojo gynimo metu jis nebuvo spėjęs atsižvelgti į „genialiuosius“ J. Stalino veikalus, todėl ir jo darbas buvęs „aiškiai antimokslinis.“
A. Sabaliauskas, iš kn.: Sabaliauskas A. 1998, Jonas Kruopas. Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, p. 13–14.
„Ištyręs Mažvydo slaviškus skolinius, jis ėmėsi tyrinėti pirmosios kalvinų lietuviškos knygos – Merkelio Petkevičiaus katekizmo (1598 m.) – leksiką. Už šios lietuvių raštijos paminklo leksikos studiją (svarbiausioji jos dalis paskelbta 1970 m. „Lietuvių kalbotyros klausimų XII tome) J. Kruopui 1952 m. buvo suteiktas filologijos mokslų kandidao laipsnis.“
Z. Zinkevičius, iš str.: Zinkevičius Z. 1976, Jonas Kruopas, Baltistica 12(1), p. 107.
Palionis Jonas 1979, Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas
„Senojo periodo lietuvių literatūrinės kalbos raidai nušviesti autorius panaudojo savo darbą „Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVIIa.“ (1967), kurio vieni skyriai vadovėlyje yra sutraukti, o kiti – perdirbti. XIXa. antrosios pusės lietuvių literatūrinės kalbos ir tarmių santykio problemai spręsti autorius naudojosi P. Joniko studija „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis“ (1972), o atskirų periodų socialinio gyvenimo charakteristikoms ir ypač beletristinio stiliaus plėtojimuisi apibūdinti – akademine „Lietuvių literatūros istorija“ (I–IV t., red. K. Korsakas). Didelė parama autoriui, narpliojusiam įvairių sričių lingvistinius ir filologinius klausimus, buvo taip pat V. Ambrazo, A. Girdenio, J. Kabelkos, J. Kruopo, J. Lebedžio, J. Pikčilingio, A. Piročkino, A. Sabaliausko, K. Ulvydo ir kitų tarybiniais metais atlikti tyrinėjimai.“
J. Palionis, iš kn.: Palionis J. 1979, Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas, p. 3.
„Rengti naują lietuvių rašomosios kalbos vadovėlį skatino ir praktiniai sumetimai – noras pateikti studentams lituanistams mokymo priemonę, nes pirmasis vadovėlis jau senokai išpirktas.
Teoriniai pagrindai, kuriais remiamasi šiame vadovėlyje, yra išdėstyti 1989 m. išleistame autoriaus „Lietuvių rašomosios (literatūrinės) kalbos įvade“. Čia, laikantis ankstesniosios tradicijos ir dėl dabartinės vartosenos polinkių, atsisakyta literatūrinės kalbos termino (nors, autoriaus nuomone, jis nėra labai prastas) ir jo vieton grąžinti rašomosios kalbos ir bendrinės kalbos terminai. Tačiau pastarasis terminas tevartojamas tiktai nuo „Aušros“ laikų susikūrusios, visai lietuvių tautai bendros rašomosios ir šnekamosios („standartinės“) kalbos reikšme.“
J. Palionis, iš kn.: Palionis J. 1995, Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p. 7.
„J. Palionio „Lietuvių literatūrinės kalbos istorija“ – naujas puslapis autoriaus mokslinėje kūrybinėje biografijoje ir lituanistikos istorijoje. Nėra abejonės, kad tiek sukaupta medžiaga, tiek iš jos padarytomis išvadomis knyga smarkiai viršija savo tiesioginę didaktinę paskirtį ir tampa ne tik kalbos istoriko, bet ir kiekvieno lituanisto parankine knyga, naujai nušviečiančia šiuolaikinį lietuvių literatūrinės kalbos istorijos ir kalbos istorijos apskritai tyrinėjimų visumą. Atskleidusi esmingiausius literatūrinės kalbos normalizacijos dėsningumus visais raidos etapais, J. Palionio knyga tarsi programuoja iki šiol dar nepakankamai išnagrinėtų klausimų ratą ir skatina mus intensyvinti jų tyrimą.“
V. Drotvinas, iš rec.: Drotvinas V. 1985, J. Palionis. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Baltistica 21(2), p. 203.
Senkus Juozas 1955, Pazanavykio kapsų tarmė, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas
„Šiame monografiniame tarmės apraše / disertacijoje / duodami aukštaičių vakariečių pietiečių tam tikros dalies, būtent, pazanavykio kapsų, įvairūs tarminiai dalykai, daugiausia kreipiant dėmesį į skirtingus nuo literatūrinės kalbos dalykus. Taip darydamas šio darbo autorius mano, kad kaip tik šių skirtumų pateikimas yra neatidėliotinas reikalas. Tačiau pastebėtina, kad ne visose darbo dalyse bei skyriuose vienodai pasielgta; pavyzdžiui, fonetikoje ir kaityboje daugiau laikomasi skirtuminio metodo, iš darybos tėra duotos visos tarmėje esančios su priebalsiais priesagos, sintaksėje stengtasi pateikti, gausiai iliustruojant pavyzdžiais, bendriausia linksnių vartojimo schema ir kt. <…> Be to, šioje disertacijoje nemaža duodama sritinės leksikos – apie 1200 tarmei būdingų retesnių bendrinių / dažniausiai su sakiniais / žodžių ir apie 800 vietovardžių. Pabaigoje pridedama gerokai ir tekstų, iš kurių specialiai pažymėtini magnetofonu užrašytieji tekstai, ypač galintieji būti pravartūs platesniems sintaksės tyrinėjimams.“
J. Senkus, iš dis.: Senkus J. 1955, Pazanavykio kapsų tarmė, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, p. 2–3.
„1940 m. Juozas Senkus persikėlė į Vilnių. Dirbo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje. Nuo 1945 m. dėstė Vilniaus universitete. Kartu su profesoriumi J. Balčikoniu, docentu Jonu Kruopu, vėliau iš Kauno atsikėlusiu Kaziu Ulvydu buvo pagrindiniai lietuvių kalbotyros dalykų dėstytojai. J. Senkui teko dėstyti dialektologiją, akcentologiją, žodžių darybą, istorinę gramatiką. Daugiausia dėmesio jis skyrė dialektologijai. Čia jis, matyt, kai ką prisitaikė ir iš savo mokytojų J. Gerulio ir A. Salio šio dėstymo metodikos. Pradėjęs nuo teorinių ir bendrųjų žinių apie lietuvių tarmes, vėliau dalį savo paskaitos dažnai skyrė praktiniam užsiėmimui: vienas studentas paskaitydavo savo gimtosios tarmės tekstą, paprastai parengtą iš anksto, o visi panagrinėdavo būdingiausias tos tarmės ypatybes. <…>
1955 m. J. Senkus apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Pazanavykio, arba šiaurės vakarų, kapsų, tarmė“ (pagal Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus 1965 m. pasiūlytą tarmių skirstymą – pietrytinės kauniškių dalies tarmė). Tai buvo pirmoji pokario metais disertacija iš lietuvių dialektologijos. Tačiau svarbi ji buvo ne tik šiai kalbotyros sričiai, bet ir rašomosios kalbos istorijai, šių dienų kalbos praktikai. Joje aprašytos fonetikos ir morfologijos ypatybės gerokai papildė žinias, kas iš tų šnektų įsitvirtino bendrinėje kalboje ir kas šiai nebuvo priimtina.“
K. Morkūnas, A. Sabaliauskas, iš str.: Morkūnas K., Sabaliauskas A. 2006, Kalbininkas Juozas Senkus, Juozas Senkus. Kalbotyros darbai (sud. D. Mikulėnienė, R. Senkutė-Kašėtienė), Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, p. 19–21.
Skardžius Pranas 1941, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija. Lietuvių kalbos institutas
„Pradėjęs tą darbą dirbti, autorius iš pradžios buvo pasiryžęs apsiriboti vien konkrečiais savo krašto reikalavimais, bet ilgainiui pasirodė, kad tai bus sunku įvykdyti: aiškinant kai kurių darinių kilmę, raidą ir ypatybes, kad ir visai ribotai, be savųjų, dar teko naudotis ir kitų ide. kalbų duomenimis, juo labiau, kad nemaža darybinių mūsų kalbos reiškinių geriau aikštėn iškįla tik palyginus su kitų giminingų kalbų atitikmenimis. Todėl autorius, kad ir visai neatsisakydamas nuo savo pirmojo pasiryžimo, vis dėlto tolimesniame savo darbe, bent tam tikra dalimi, nuolat prieš akis yra turėjęs ir bendrosios kalbotyros reikalus. Tuo tad vadovaujantis atitinkamai buvo stengiamasi ir visą medžiagą tvarkyti. Visų pirma būdingesniams mūsų žodžių darybos dalykams yra skiriama daugiau vietos, o retesniams žymiai mažiau. Į gana specialius ir mažiau išaiškintus arba abejojamus klausimus autorius daug kur tyčiomis yra nesileidęs. Taip pat nuošaly jis yra palikęs ir kultūrinę kalbos duomenų interpretaciją bei akcentologinį nagrinėjimą; beveik visai nelietęs yra ir specifiškesnių žodyninių poezinės kalbos darinių. Užtat jis daugiausia yra rūpinęsis, kad ko ryškiau ir objektyviau aikštėn iškiltų mūsų natūraliosios darybos ypatybės ir bendra jos charakteristika. Tam reikalui žymiausia dalis pavyzdžių yra imta iš įvairių vietų gyvosios kalbos, žinoma, kiek galint iš patikimesnių šaltinių. Bet darybinių reiškinių atmainumui geriau pavaizduoti ar kurio darinio senumui pabrėžti daug kur imama pavyzdžių ir iš senesnių ar senovinių raštų. Ypač nemaža tam reikalui yra naudotasi mūsų tautosakiniais šaltiniais, taip pat arčiau gyvosios kalbos stovinčių rašytojų (Donelaičio, Daukanto, Valančiaus, Žemaitės, V. Krėvės, Vaižganto ir kt.) darbais.“
P. Skardžius, iš kn.: Skardžius P. 1941, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija. Lietuvių kalbos institutas, p. 11.
Grinaveckis Vladas 1956, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, Vilnius: Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universitetas
„Šiame darbe panaudotieji tarminiai tekstai, atskiri sakiniai, o taip pat žodžiai bei formos yra užrašyti per laiko tarpą nuo 1947 iki 1955 m. Daugiausia tarmės faktų užrašyta iš Šiauduvos kaimo (Šilalės raj.), kur yra gimęs šio darbo autorius (p. 17). <…>
Aprašomosios tarmės yra žemaičių dūnininkų tarmių dalis. Todėl visų pirma šios tarmės yra dūnininkų tarmės. Kadangi jos yra dūnininkų ploto šiaurės vakarų dalyje, tai jas geriausiai tinka vadinti šiaurės vakarų dūnininkų tarmėmis. Tarmių (daugiskaita) vardas parinktas todėl, kad visas plotas fonetiniu atžvilgiu nėra vienalytis, jame yra kelios tarmės (patarmės), tačiau visam aprašomajam plotui yra būdingas tam tikras fonetinis bendrumas, leidžiantis šias tarmes jungti į vienetą. Apie svarbiausiąją fonetinę ypatybę, skiriančią švdt nuo kitų dūnininkų, čia reikia plačiau pakalbėti. Paprastai lietuvių dialektologijoje žemaičius nuo aukštaičių skiriamąja izofona laikoma žemaičių afrikatų neturėjimą tam tikrais atvejais žodžio gale (žr. K. Būga LKŽ, psl. LIV t t; LKRŽ, psl. 110, 111) ir patys žemaičiai, kaip yra žinoma, afrikatų turėjimu ar neturėjimu žodžio gale nėra vienodi. Pajūrio žemaičiai afrikatų č, dž < tj, dj žodžio gale visai neturi. Į pietus nuo pajūrio žemaičių gyvenantieji dounininkai afrikatų žodžio gale neturi visais atvejais prieš trumpąjį a ir prieš ilgąjį a nekirčiuotame žodžio gale. Šiaurės vakarų dūnininkai yra šių dounininkų pietiniai kaimynai. Afrikatų neturėjimu žodžio gale šiaurės vakarų dūnininkai ir dounininkai, gyvenantieji tarp pajūrio žemaičių ir švdt, visiškai nesiskiria (jei neskaitysime pačiu pajūrio žemaičių paribiu gyvenančių dounininkų, kurie afrikatų neturi dar ir kai kuriais kitais atvejais, kaip pajūrio žemaičiai). Tačiau lietuvių dialektologijoje ši švdt ypatybė niekieno nebuvo pastebėta“.
V. Grinaveckis, iš dis.: Grinaveckis V. 1956, Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, Vilnius: Vilniaus valstybinio V. Kapsuko vardo universitetas, p. 17–20.
„Per trejus aspirantūros (dabartiniu supratimu – doktorantūros) metus (1952–1955), vadovaujamas prof. J. Balčikonio parengia brandų tiems laikams didžiai originalų istorinės dialektologijos darbą „Šiaurės vakarų dūnininkų tarmės fonetinės ypatybės ir jų raida“ ir 1956 m. sėkmingai jį apgina kaip filologijos mokslų kandidato laipsnio disertaciją. Tai pirma dialektologinė disertacija, apginta po II pasaulinio karo; savo turiniu, ir apimtimi ji gerokai prašoko šio pobūdžio darbams keliamus reikalavimus.“
V. Drotvinas, A. Girdenis, iš str.: Drotvinas V., Girdenis A. 1995, Vladas Grinaveckis, Baltistica 30(2), p. 117.
Mažiulis Vytautas 1968, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija), Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas
„Šiame darbe deklinacinių formų istorijos aspektui yra nagrinėjamos baltų kalbos ir jų genetiniai santykiai su kitomis indoeuropiečių kalbomis. Darbas yra pradedamas „Fonetikos dalykais“ (p. 8–119), einančiais tam tikru įvadu į pačią „Deklinaciją“ (p. 120–552), baigiamas „Baltų ir indoeuropiečių kalbų santykiais (p. 553–575) – bendresnio pobūdžio pastabomis, kuriose, remiantis viso darbo išvadomis, mėginama šiuo tuo patikslinti ligšiolinę teoriją apie baltų kalbų tarpusavio ir su kitomis indoeuropiečių – ypač slavų, germanų, indoiranėnų – kalbomis genetinius santykius.
Pats darbas, tiesa, galėtų ir šiek tiek kitaip vadintis, – taip čia jį pavadinau, be kita ko, norėdamas akcentuoti du dalykus:
a) baltų kalbų tarpusavio ir su kitomis indoeuropiečių kalbomis genetiniams santykiams aiškinti patikimiausią argumentaciją teikia morfologija (plg. A. Meillet, Introduction, 36), o iš jos šiam reikalui bene geriausias indikatorius yra deklinacija.
b) tų kalbų genetinių santykių aiškinimo progresas dabartiniu metu priklauso ne tiek nuo tradicinės baltistikos resp. indoeuropeistikos laimėjimų apibendrinimo (interpretavimo), kiek nuo tolimesnio, vidinės rekonstrukcijos metodu paremto, baltų ir kitų tyrinėjimo bei jo apibendrinimo.
Pastarasis dalykas kartu akcentuoja ir vidinės rekonstrukcijos metodo svarbą, – metodo, kuris verčia dabar laikyti pasenusiais tuos indoeuropeistikos principus, pagal kuriuos – jeigu ir ne teoriškai, tai bent praktiškai – įprasta indoeuropiečių „prokalbės“ modelį tapatinti su sanskrito arba sen. graikų kalbos modeliu. Dėl to dabar pasidaro labai aktualu iš naujo peržiūrėti ir pačią indoeuropiečių kalbų archaizmų bei inovacijų problemą. Į tai atsižvelgdami, jau a priori turime sakyti, kad nevienas, pvz., baltų kalbų faktas, tradicinės baltistikos laikomas inovacija, dabar gali pasirodyti esąs archaizmas ir, – atvirkščiai.“
V. Mažiulis, iš dis.: Mažiulis V. 1968, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija), Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, p. 1–2.
„Lyginamosios istorinės kalbotyros klasikų teigimu, patikimiausi orientyrai kalbų giminystei nagrinėti yra morfologijos duomenys, tad Mažiulis panyra į vardažodžio linksniavimo istorijos studijas. Šių tyrimų aukštuma – daktaro (=habilituoto daktaro) disertacijos, apgintos 1969 m., pagrindu parašyta monografija Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija) (Vilnius: Mintis, 1970), sulaukusi tarptautinio atgarsio, pelniusi valstybinę premiją. Knyga ypač išsiskiria netradiciniu požiūriu į įnagininko ir vietininko paradigminius linksnius kaip rytų baltų naujovę. Čia rasime originalių hipotezių apie atskirų linksnių formų, pvz., o kamieno vns. kilmininko, o ir u kamienų vns. naudininko kilmę. Monografijoje skirta vietos ir vokalizmo istorijai, fonetikos ar su ja glaudžiai susiję dalykai taip pat nagrinėjami straipsniuose, konferencijų pranešimuose.
Minėtoji monografija – tai pirmas stambus lietuvio kalbininko darbas, kuriame baltų morfologijos ir fonetikos dalykai novatoriškai analizuojami plačiame indoeuropeistiniame kontekste, be to, taikant tuo metu gana modernų vidinės rekonstrukcijos metodą.“
B. Stundžia, iš str.: Stundžia B. 2009, Vytautas Mažiulis, Baltistica 44(1), p. 166.
Zinkevičius Zigmas 1980, Lietuvių kalbos istorinė gramatika I, Vilnius: Mokslas
„Kadangi lietuvių kalba yra archaiškiausia iš visų dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, tai daugelio jos istorinės gramatikos klausimų neįmanoma nušviesti, nepalietus tam tikrų ne tik baltistikos, bet ir indoeuropeistikos problemų. Suprantama, vadovėlio autorius negalėjo ir nesistengė dėstyti visų iškeltų tuo ar kitu klausimu hipotezių, ypač liečiančių seniausias baltų ar indoeuropiečių prokalbės raidos stadijas. Vadovėlyje daugiausia stengtasi nurodyti tik šiuo metu vyraujančias lingvistų pažiūras, išryškinti svarbiausią bei aktualiausią problematiką. Lingvistinei polemikai, suprantama, negali būti vietos vadovėlyje. Su ja studentai susidurs studijuodami nurodytą literatūrą.
Vadovėlį sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje dėstomi įvadiniai dalykai, istorinė fonetika ir daiktavardžių linksniavimo raida. Antrojoje vadovėlio dalyje bus baigta istorinė morfologija ir pateikta istorinės sintaksės apybraiža.
Stengtasi dėstyti populiariai. Atsižvelgta į savarankiškų studijų poreikius, kad vadovėliu galėtų naudotis ir studentai neakivaizdininkai, kuriems šis vadovėlis bene labiausiai reikalingas.
Laipsniškai supažindinama su tarptautine lingvistikos terminologija bei svarbiausiomis diachroninės lingvistikos sąvokomis, pratinama prie dažniausiai vartojamų trumpinimų (nevengiant jų variantų), kad studentai galėtų naudotis lingvistine literatūra, savarankiškai studijuoti. Dėl to po kiekvieno skyriaus ar mažesnio skyrelio nurodoma platesnė tuo klausimu literatūra. Stengtasi parinkti tokią literatūrą, kuri studentams lengviau prieinama. Skaitytinos literatūros surašyta daugiau, negu paprastai studentams reikia. Ji pravers išsamesnėms atskiros problemos studijoms, bus naudinga rašantiems kursinius, diplominius ar net disertacinius darbus. Dėstytojai galės savo nuožiūra rekomenduoti svarbesnius veikalus, be to, sąrašą papildyti po 1979 m. gegužės 15 d. pasirodžiusiais veikalais.“
Z. Zinkevičius, iš kn.: Zinkevičius Z. 1980, Lietuvių kalbos istorinė gramatika I, Vilnius: Mokslas, p. 4.
„Šis Vilniaus universiteto profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus dviejų dalių veikalas yra bene didžiausias iš kada nors išėjusių lituanistinių vadovėlių (apie 36 spaudos lankai) ir pirmas išsamus apibendrinamasis darbas iš istorinės lietuvių kalbos gramatikos. Iki šiol būta monografijų (J. Kazlausko, V. Mažiulio, V. Ambrazo ir kt.), gausybės straipsnių įvairiomis kalbomis atskirais lietuvių kalbos istorinės gramatikos klausimais, bet vadovėlio ir apskritai apibendrinamojo veikalo, kur galėtume rasti išdėstytas pagrindines šio mokslo problemas, metodus, šaltinius, dabartinę būklę, neturėjome.“
B. Stundžia, R. Venckutė, iš rec.: Stundžia B., Venckutė R. 1983, Z. Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Baltistica 19(1), p. 91.
Zinkevičius Zigmas 1981, Lietuvių kalbos istorinė gramatika II, Vilnius: Mokslas
„Ši antroji lietuvių kalbos istorinės gramatikos vadovėlio dalis yra organiška pirmosios dalies tąsa. Ji turi tolesnę pirmosios dalies paragrafų ir užduočių numeraciją. Pabaigoje yra senųjų tekstų rinkinys pratyboms ir abiejų dalių terminų bei dalykinė rodyklė, kuri padės susirasti ir pakartoti užmirštus ar primirštus istorinės gramatikos dalykus. Po skyrių nurodyta skaitytina literatūra, kuri pasirodė iki 1979 m. gruodžio 1 d.“
Z. Zinkevičius, iš kn.: Zinkevičius Z. 1981, Lietuvių kalbos istorinė gramatika II, Vilnius: Mokslas, p. 3.
Zinkevičius Zigmas 1994, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla
„Kadangi lietuvių kalbos tarmės labai skiriasi viena nuo kitos, o jų sistemos sudėtingos, gerokai nutolusios nuo bendrinės kalbos modelio, tai per trumpą laiką studentus gerai supažindinti su lietuvių tarmėmis praktiškai neįmanoma. Reikia atrinkti dėstomus dalykus. Dialektologijos programa orientuoja dėstytoją akcentuoti tuos tarmių reiškinius, kurie svarbūs kalbos istorijos kursui.“
Z. Zinkevičius, iš kn.: Zinkevičius Z. 1994, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 3.