Lietuvių leksikologija, kaip kalbotyros šaka, susiformavo XX a. aštuntame dešimtmetyje. Tiriamos žodžių reikšmės (leksinė semantika) ar jų kilmė (etimologija), tikriniai žodžiai (onomastika), pastovieji žodžių junginiai (frazeologija), šnekos aktai ir kalbos reiškinių funkcionavimas (leksinė pragmatika), taip pat aiškinamasi, kas sudaro aktyviąją ar pasyviąją leksiką, kaip žodžiai klasifikuojami pagal darybą (dariniai ir paprastieji žodžiai), sisteminius ryšius (sinonimai, antonimai), raidos atžvilgiu (naujadarai, archaizmai), socialiniu aspektu (tarminiai, žargoniniai žodžiai). Su leksikologija labiausiai susijusi leksikografija, žodynų sudarymo teorija ir praktika.
Lietuvių kalbos katedroje iki šiol vykstantiems leksikos tyrinėjimams pradžią davė V. Urbutis, vienas pirmųjų apgynęs disertaciją, kurioje nagrinėjami lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai (1955). V. Urbutis, ir dirbdamas Baltistikos katedroje, toliau tęsė savo darbus leksikos, tiksliau – žodžių darybos ir etimologijos – srityse. Reikšmingi jo darbai: „Žodžių darybos teorija“ (1978), „Baltų etimologijos etiudai“ (1981), gausybė straipsnių, skirtų skoliniams, leksikografijos istorijai ir kt. Septintajame dešimtmetyje Lietuvių kalbos katedrą papildė naujas kalbininkų būrys, leksika pradėta tirti intensyviau. E. Jakaitienė, 1988–1991 ir 1994–1996 m. vadovavusi katedrai, padėjo pamatus leksikologijos, ypač leksinės semantikos, tyrimams Lietuvoje. Svarbiausi jos darbai: vadovėlis „Lietuvių kalbos leksikologija“ (1980, 2 leid. – 2009, 2010) ir monografija „Leksinė semantika“ (1988), kuriais rėmėsi ir iki šiol remiasi ne viena lietuvių kalbininkų karta. Semantikos ir morfologijos tyrimus toliau atlieka G. Judžentytė-Šinkūnienė, savo monografiją skyrusi latvių kalbos vietos prieveiksmiams (2014).
Lietuvių kalbos katedroje ne tik tyrinėjama leksika, čia dėmesys skiriamas ir leksikografijos darbams. Teoriniai leksikografijos principai išdėstyti E. Jakaitienės monografijoje „Leksikografija“ (2005). Katedros mokslininkai sukūrė žodynų, iš kurių paminėtini A. Smetonos „Karybos žodynas“ (1995), E. Zaikausko „Lietuvių žargono žodynėlis: kalbos paribiai ir užribiai“ (2007). Dvikalbei leksikografijai ypač svarbūs E. Jakaitienės ir kt. parengti žodynai: „Lietuvių–norvegų kalbų žodynas“ (su kitais, 2001), „Lietuvių–norvegų kalbų žodynas“ (su S. Berg-Olsen, 2007), susilaukę ne vieno pakartotinio leidimo. Dabartinė Lietuvių kalbos katedros vedėja V. Zubaitienė domisi leksikografijos istorija. Ji paskelbė monografiją apie Pilypo Ruigio žodyną (2010), studiją, kurioje tyrė neišlikusių rankraštinių žodynų fragmentus (2009), parengė kritinį pirmojo Mažosios Lietuvos žodyno (kartu su gramatikos priedu) leidimą (2012).
Jakaitienė Evalda 1988, Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas
„Žodžių reikšmių tyrimo metodus ir kryptis lietuvių kalbotyroje kurį laiką yra lėmę praktiniai leksikografijos uždaviniai: reikėjo apibrėžti žodžio ribas, suformuluoti reikšmės aiškinimus, nustatyti, kurie žodžiai turi būti laikomi daugiareikšmiais, o kurie – homonimais, nurodyti anotuojamų žodžių sinonimus, antonimus ir t. t. <…>
Šioje knygoje stengiamasi monografiškai išdėstyti bendrąją leksinės semantikos teoriją. Čia aptariamos pačios svarbiausios jos problemos: žodžio vieta leksinėje semantikoje, leksinės reikšmės prigimtis ir santykis su kitais reikšmių tipais, įvairūs jos sampratos aspektai, komponentinė reikšmės struktūra ir jos tyrimo metodai.“
E. Jakaitienė, iš kn.: Jakaitienė E. 1988, Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas, p. 3–4.
„Atverstas dar vienas puslapis lietuvių kalbotyros knygoje – parašyta lietuvių kalbos leksikologija. Iki paskutiniojo meto šioji mokslo šaka mūsų darbų baruose buvo viena iš labiausiai tebeatsiliekančių. Neturėjome ne tik stambėlesnio apibendrinamojo darbo, bet ne kiek tebuvo ir šiaip tyrinėjimų, keliančių leksikos bei leksikologijos problemas. Todėl šia prasme knygos autorę visai pelnytai galime vadinti novatore. <…>
E. Jakaitienės „Lietuvių kalbos leksikologija“ nusipelno gero vertinimo tiek dalykiniu, tiek pedagoginiu, tiek moksliniu atžvilgiu. Tai yra pirmoji kregždė lietuvių kalbotyroje ir antroji, po latvių kalbininkės A. Laua darbo „Latviešu leksikologija“ (Riga, 1969), – baltistikoje.
J. Pikčilingis, iš rec.: Pikčilingis J. 1981, E. Jakaitienė. Lietuvių kalbos leksikologija, Baltistica 17(2), p. 207.
Jakaitienė Evalda 1988, Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas
„Manome, kad E. Jakaitienės knygos pasirodymas yra reikšmingas įvykis lietuvių kalbotyroje. Jos vertė neapsiriboja autorės paskelbtos koncepcijos vieta lituanistikos ir apskritai kalbotyros moksle. Knygoje išdėstytos pažiūros, konkretūs semantinės analizės pavyzdžiai turėtų paskatinti ne vieną jauną kalbininką savo studijų objektu pasirinkti šią įdomią ir, atrodo, vieną iš perspektyviausių kalbotyros sričių.“
A. Gudavičius, iš rec.: Gudavičius A. 1990, E. Jakaitienė. Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas, 1988. 174 p., Kalbotyra41(1), p. 113.
Smetona Antanas 1997, Karybos žodynas, Vilnius: Lietuvos karo akademija
„Atgavus nepriklausomybę ir atkuriant Lietuvos kariuomenę pamatėme, kad per visas okupacijas nesukūrėme šiuolaikinės lietuviškos karybos terminijos, o senoji terminija ir gerokai primiršta, ir labai pasenusi. Atsikuriančios kariuomenės branduolį sudarė karininkai, karo mokslus ėję Rusijos karo mokyklose. Pasirodė, kad ne tik terminija, bet ir apskritai jų kalba buvo gerokai paveikta neišvengiamos dvikalbystės. Pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais pradėjo veikti Lietuvos karo mokykla, vėliau išaugusi į Akademiją. Ten iš karto buvo suvokta lietuviškos terminijos kūrimo ir tvarkymo, kariūnų taisyklingos kalbos mokymo svarba. Todėl ir buvo sumanytas šis darbas.“
A. Smetona
„Karybos žodyną recenzavo Jonas Klimavičius. Tai aiškinamasis (recenzentas siūlo vadinti enciklopediniu) beveik trijų tūkstančių karybos terminų žodynas su priedu – lietuvių-rusų-anglų kalbų karybos terminų žodynėliu ir rusišku bei anglišku terminų indeksuotais abėcėliniais sąrašais.
Paminėtinos sunkiausios problemos, kurias reikėjo spręsti rašant Karybos žodyną. Iš jų turėtų bent kiek paaiškėti, kaip buvo renkama, sudarinėjama ir aiškinama karybos terminija.
Kebliausia buvo atranka. Visiškai neaišku, ką laikyti tikru karybos terminu, o kas yra bendras artimų sričių dalykas. Juk karyba susijusi su daugeliu gamtos mokslų. Iš mokslo istorijos žinoma, kad daugelis mokslo sričių pirmiausia plėtojamos kariuomenės užsakymu, o taikiems tikslams dažniausiai pritaikoma gerokai vėliau. Taip pat manau, kad esant tokiai terminijos ir apskritai kariuomenės padėčiai, reikia ne visa apimančio žodyno, o terminijos branduolio, pagrindų, kuriais remiantis vėliau bus galima parašyti išsamų enciklopedinį veikalą – tai jau ne vieno žmogaus darbas. Todėl buvo nutarta įtraukti bendrosios karybos ir sausumos kariuomenės taktikos bei glaudžiausiai su jais susijusius fizikos, chemijos, technikos dalykus. Aišku, pasidomėta tokio tipo žodynais rusų, anglų, lenkų ir vokiečių kalbomis, mat tomis kalbomis buvo kuriama šios srities leksika. Tai irgi padėjo atrinkti terminus, pasirinkti žodyno modelį, suvokti, ką tie terminai turėtų reikšti. Visiškai atsiribota nuo karybos istorijos ir politikavimo. Aviacijos ir laivybos irgi paminėti tik patys svarbiausi dalykai, susiję su bendrąja karyba ir sausumos kariuomenės taktika, juoba kad rengiami atskiri laivybos ir aviacijos žodynai.“
A. Smetona, iš str.: Smetona A. 1997, Karybos žodynas 1997, Lietuvių kalbotyros klausimai 37, p. 266–267.
Zaikauskas Egidijus 2007, Lietuvių žargono žodynėlis: kalbos paribiai ir užribiai, Vilnius: Alma littera
„Mažai rastume lietuvių, nežinančių, kas yra navarotas, krūtas, chebra, parintis, kompas. Daugeliui suprantamos ir sãvitos tokių žodžių kaip apšalti („nustebti“), atšokti („atsikabinti, neįkyrėti“), čiuožti („nešdintis“), grybauti („ką neteisingai daryti; nusišnekėti“) reikšmės. Vis dėlto šių žodžių ir šių reikšmių apibūdinimų bergždžiai ieškotume lietuvių kalbos žodynuose. Kaip asmenys be pilietybės jie klaidžioja bendrinės kalbos paribiais ir užribiais, stoja sienos perėjimo punktuose vildamiesi – o gal priims? Jų vardas žargonybės – žodžiai be valstybės, be tapatybės, be paso, jų gyvenamoji vieta – žargonas…“
E. Zaikauskas, iš kn.: Zaikauskas E. 2007, Lietuvių žargono žodynėlis: kalbos paribiai ir užribiai, Vilnius: Alma littera, p. 5.
Urbutis Vincas 1955, Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas
„Pagrindinis šio darbo tikslas yra išryškinti visus būdingesnius lietuvių kalbos leksikos homonimų tipus ir parodyti jų susidarymą. Nėra abejonės, kad turėti teisingą vaizdą apie lietuvių kalbos leksikos homonimus ir jų atsiradimą svarbu ne tik leksikografams, bet ir leksikologams ir šiaipjau žmonėms, dažniau susiduriantiems su kalbos dalykais. Tačiau pirmame darbe, kuris kelia sau uždavinį duoti tokį vaizdą, vargu ar bus išvengta spragų ir trūkumų: specialių monografijų, skirtų apžvelgti kurios nors kalbos homonimų susidarymą, dar nėra pasirodę, lietuvių kalbos homonimų iki šiol tėra iškeltas vos vienas antras pavyzdys, tad žengti pirmuosius žingsnius nėra lengva.“
V. Urbutis, iš dis.: Urbutis V. 1955, Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, p. 2–3.
Urbutis Vincas 1978, Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas
„Čia pateikiama žodžių darybos teorija – tai visų pirma pozityvių idėjų bei minčių, randamų pastarojo meto tiek teoriniuose, tiek ir praktiniuose įvairių kalbų žodžių darybos tyrinėjimuose, apibendrinimas. Jokiai moderniajai tyrinėjimo krypčiai iš anksto neteikiama pirmenybė, jokia kryptis nediskriminuojama. Tačiau sykiu visur stengiamasi remtis vienodais teoriniais pagrindais, kurti nuoseklią, darnią bei vieningą teoriją, o ne eklektiškai jungti skirtingos teorinės orientacijos autorių teiginius į vieną dirbtinę visumą. Ginčijamus, dar nepakankamai paaiškėjusius dalykus paprastai rūpinamasi nuodugniau pasvarstyti. Savo ir kitų autorių teoriniai teiginiai visur, kur tiktai įmanoma, iliustruojami ir verifikuojami pavyzdžiais iš lietuvių kalbos žodžių darybos. Tad galima sakyti, kad šiuo darbu pirmiausia siekiama padėti teorinius pamatus lietuvių kalbos žodžių darybos tyrinėjimui. Tačiau sykiu tai bendroji žodžių darybos teorija, nes iš esmės ji tinka ir kitoms panašioms gramatinės sandaros kalboms.“
V. Urbutis, iš kn.: Urbutis V. 1978, Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas, p. 3–4.
„Žodžių darybos teorija“ – tai iš tikrųjų įspūdingas, neabejotinai pasaulinės kalbotyros lygio veikalas. Pervertinti jo reikšmę ir svarbą lietuvių kalbotyrai sunku, Pasirodžius šiai knygai, lietuvių kalbos žodžių daryba ir jos teorija įžengė į naujos kokybės savo raidos etapą. Kita vertus, veikalo idėjos, turiningumas, problemų gvildenimo gilumas ir dalykiškas dialogas su žymiausiais indoeuropiečių kalbų žodžių darybos specialistais (autorius remiasi, polemizuoja ar solidarizuojasi su pusketvirto šimto kalbininkų, žodžių darybos klausimais rašiusių 12 kalbų) leidžia šiai knygai toli peržengti lietuvių kalbotyros ribas ir įeiti į bendrosios indoeuropiečių teorinės kalbotyros lobyną, juoba, kad tokių apibendrinamųjų monografinių bendrosios žodžių darybos teorijos tyrinėjimų visoje pasaulinėje kalbotyroje tėra labai mažai. Itin plačiai knygoje remiamasi slavų kraštų (žinoma, visų pirma tarybinės rusų) kalbotyros darbais.“
S. Keinys, iš rec.: Keinys S. 1979, V. Urbutis. Žodžių darybos teorija, Baltistica 15(2), p. 149.
„1946 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Visas tolesnis jo mokslo ir gyvenimo kelias buvo glaudžiai susijęs su šiuo universitetu. Čia baigė lituanistikos studijas, parašė ir apgynė abi disertacijas – 1956 m. daktaro, o 1971 m. habilituoto daktaro. 1954 m. Urbutis pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedroje, 1963 m. tapo docentu. 1973 m. perėjo į naują Baltų filologijos (dabartinę Baltistikos) katedrą ir po metų tapęs profesoriumi joje išdirbo iki 1994 m.“
B. Stundžia, iš str.: Stundžia B. 2015, Vincas Urbutis, Baltistica 50(1), p. 183.
Zubaitienė Vilma 2012, Vocabvlarivm litthvanico-germanicvm, et germanico-litthvanicvm … T. 1, Kritinis leidimas / Frydrichas Vilhelmas Hakas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Nedidelės apimties, iš Naujojo Testamento (1727) ir Psalmyno (1728) žodžių ir žodžių junginių sudarytas žodynas yra pirmasis spausdintas lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, nuo kurio prasidėjo Mažosios Lietuvos žodynų spausdinimo tradicija. Jo įtaka XVIII amžiaus leksikografijai nenuginčijama. Hako žodynas buvo pagrindinis Pilypo Ruigio „Litauisch=Deutsches und Deutsch=Littauisches Lexicon“ (1747) lietuvių vokiečių kalbų dalies registro šaltinis. Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno liudijimu, paskelbtu jo žodyno (1851) pratarmėje, Hako žodynu rašydamas lietuvių–vokiečių kalbų žodyną rėmėsi Jokūbas Brodovskis. Per Pilypo Ruigio žodyną Hako žodyno žodžių ir žodžių junginių pateko į Kristijono Gotlybo Milkaus dvikalbį žodyną „Littauisch=deutsches und Deutsch=litauisches Wörter=Buch“ (1800). Kaip vieną iš šaltinių Hako „Vocabvlarivm“ savo žodynų pratarmėse mini ir XIX amžiaus lietuvių–vokiečių kalbų žodynų sudarytojai Nesselmannas (1851) ir Frydrichas Kuršaitis (1883). Galiausiai didžioji dalis Hako žodyno medžiagos pateko į keliasdešimt metų rengtą daugiatomį „Lietuvių kalbos žodyną“. „Lietuvių kalbos žodyne“ galima rasti ne vieną žodyno straipsnį, kuriame Hako žodynas paminėtas kaip pirmasis lietuvių kalbos žodį fiksavęs šaltinis.“
V. Zubaitienė, iš kn.: Zubaitienė V. 2012, Vocabvlarivm litthvanico-germanicvm, et germanico-litthvanicvm … T. 2, Studija, indeksai, rodyklės / Frydrichas Vilhelmas Hakas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 6.
Zubaitienė Vilma 2012, Vocabvlarivm litthvanico-germanicvm, et germanico-litthvanicvm … T. 2, Studija, indeksai, rodyklės / Frydrichas Vilhelmas Hakas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
„Hako žodynas, padaręs didelį poveikį lietuvių raštijos raidai, gerai žinomas leksikografams, tačiau sunkiai prieinamas gausesniam skaitytojų ratui, nes tai itin retas leidinys, todėl jo kritinis leidimas yra dovana besidominčiam skaitytojui.
Parengėja Vilma Zubaitienė padarė didelį darbą. Išleistas kritinis leidimas, du tomai. Pirmajame publikuojama žodyno ir gramatikos faksimilė bei perrašas su gausiais tekstologiniais ir dalykiniais komentarais, taip pat pirmas gramatikos vertimas į lietuvių kalbą (parengė Lina Plaušinaitytė). Antrajame tome paskelbta išsami Zubaitienės mokslinė studija, joje nušviečiamos Hako žodyno ir gramatikos pasirodymo istorinės aplinkybės, analizuojama leidinio struktūra ir santykis su šaltiniais. Taip pat pateikiami trys žodyno lietuviškų žodžių (žodžių junginių) indeksai. Pirmajame surašyti bendriniai lietuviški žodžiai, antrajame – tikriniai Naujojo Testamento žodžiai ir vardažodžiai, trečiajame – žodžių junginiai. Sudarytas ir gramatikos lietuviškų bendrinių žodžių indeksas. Džiugina leidinio estetinė išvaizda ir faksimilių kokybė.
Tokio pobūdžio moksliniai tiriamieji darbai prikelia mūsų raštijos paminklus naujam gyvenimui, o pasitelkus šiuolaikines technologijas padaro juos plačiai prieinamus ir tyrėjams, ir skaitytojams.“
L. Citavičiūtė, iš str.: Citavičiūtė L. 2013, Anotacijos, Senoji lietuvių literatūra 35–36, p. 409.